Recepcijos menas
Pažinimo teorijoms priskiriamas recepcijos menas išvengė dabarties virtualumo pavojų. Niveliacijų, praradimų, iškraipymų ir nesusikalbėjimų metas, kai komunikacija skleidžiasi lygiame, neraibuliuojančiame abejingumo paviršiuje ir apie grįžtamąjį ryšį galime tik svajoti, atrodo, kad šie laikai niekada nesibaigs. Paprastų ir amžinų dalykų, kaip supratimas, priėmimas ir vertinimas, subtilus ir jautrus pažinimas, prasmingas adoravimas, menas atrasti, saugoti ir išgyventi, – ilgesys prilygsta amžinybės jausmui.
Predestinacijos išganymas dabarčiai negresia. Šiuolaikinės „įtinklintos“ bendruomenės kuria tariamus laisvės nuo viešumos planus, prarasdamos asmenybinį prioritetą. „Įsivaizduojamos bendruomenės“ tapo neatsiejama kitų kaip „priešų“ kūrimo mašina – tam tikra „deus ex machina“ parodija. Kadaise gajos „interpretacinės bendruomenės“, sukurtos XX amžiaus viduryje amerikiečių literatūros teoretiko Stanleyʼaus Fisho kaip skaitytojo atsakas į kritiką, siekiant įtikinti savo teisumu, naudojasi visuotine anoniminio komentavimo ir kritikavimo galimybe, nors kadaise skaitant svarbiausia buvo pasirinkta interpretacijos strategija, perspektyva, o ne ontologiniai, pažintiniai ar vertinamieji dalykai. Interpretacijos teorijos, „griežtos“ metodologinės prielaidos ir poststruktūralistinė kritika, teigianti nesąmoningumo dimensiją, sakytume, lemia artikuliacijos ir recepcijos netobulumą. Ar įsiskverbdami į patirtį, pažinimą ir kalbą, įrodome interpretacijos teisėtumą? Ar tiesiog vėl laukiame „Autoriaus mirties“? Kaip teigė Rolandʼas Barthes’as, kad iš scenos pašalinus autorių, į ją įžengtų skaitytojas ir atvertų tekstus bei jų autorius, ir grąžintų recepcijos aktualumą. Ar ir tai vertintina kaip „Realumo efektas“, ar tikėtinumo galia?
Autoriai: Rita Repšienė, Odeta Žukauskienė, Kęstutis Šapoka, Skaidra Trilupaitytė, Giedrė Beinoriūtė, Rasa Vasinauskaitė, Patrice Pavis, Juozas Girnius, Laima Kanopkienė, Aurelija Mykolaitytė, Aistė Kučinskienė
Metai: 2016
Žurnale esantys tekstai: