1

Sumanymas rengti recenzuojamą kultūros mokslo žurnalą kilo iš idealistinių, keistų ir nepopuliarių šiame pragmatiškame pasaulyje paskatų − kurti patrauklią, intriguojančią erdvę kultūros, meno, filosofijos, filologijos ir sociologijos publikacijoms, kurios vienytų ne tik Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkus, bet ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo įstaigų, kaimyninių šalių ir kitų Europos kultūros tyrėjų atvertis, jų pasiekimus ir lūkesčius.

Tarpdiscipliniškumas, kaip viena didžiausių šių dienų geidžiamybių, užims vyraujančias pozicijas šiame leidinyje. Medijų tema, kuri XX a. pabaigoje tapo kultūros ir komunikacijos tyrimus vienijančiu objektu, neatsiejama nuo naujų teorinių ir metodologinių įžvalgų bei pamąstymų. Vytauto Rubavičiaus aptariamas „Medijų teorijos poveikis kultūros tyrinėjimams“, kaip ir inovacijų formuojama kultūros industrijos „pramonė“, skleidžia aktualius probleminius požiūrius klausiant, „kaip siekiančiam išlaikyti tiesos nuovoką kultūros tyrinėtojui ir apskritai humanitarinių mokslų atstovui elgtis sąmonės, atminties ir refleksijos industrinimo bei technologinimo atžvilgiu“, kaip atsakyti į medijų teorijos iššūkius, kokia kultūros tyrimų būsena Lietuvoje.