Medijų mitai ir mitai kaip medijos
Šiuolaikinį pasaulį užvaldančios naujosios medijos apima vis didesnius politikos, visuomenės, kultūros, atminties bei paveldo plotus. Jos sąveikauja tarpusavyje, naudodamos informacijos, vaizdo ir poveikio priemones ir kurdamos neįtikėtinus virtualius priklausomybės darinius, ir kaip komunikacijos dominantės keičia kasdienybės kraštovaizdį, perkeldamos mus į kitus tarsi idealius pasaulius, kuriuose mitinių herojų istorijos tampa dabarties iliuzija ir atveria vartus į pažadėtąjį rojų.
Išreikšdamas mintį, jog technologinės medijos ne visada yra blogas dalykas, mat pačios ištrūksta iš kontroliuojančiųjų įtakos sferos – jos valdo ir tuos, kurie mano viską kontroliuojantys, N. Kardelis priminė, jog medijos pagal apibrėžimą yra viduryje, tai, kas tarp objekto ir subjekto. Pats tekstas, kaip ir kalba, yra medija. Jei su Heideggeriu sakome, kad kalba yra būties namai, vadinasi, medija – taip pat būties namai. Iššūkis XXI amžiaus žmogui – turėti kūrybinį, o ne medijuotą santykį su jomis. Šiuolaikinės medijos nori, kad žmonės žiūrėtų ne į vaizdą už lango stiklo, bet į jas pačias – stiklą, kurio paskirtis iš tiesų yra būti nematomam. Pasak N. Kardelio, reikėtų kelti uždavinį naudoti medijas kaip instrumentą, jomis naudojantis žvelgti į tikrovę, kuri yra už jų. Diskusija, paskatinusi vertinti medijų mitus ir mitus kaip medijas, išlieka aktualia ir prasminga mums, susijusiems su medijomis kaip kalba ir kultūra kaip mitologija.
Autoriai: Aida Savicka, Divina Frau-Meigs, Naglis Kardelis, Loreta Poškaitė, Piotr Rudkouski, Mariusz Grygianiec [Marius Grigonis], Kęstutis Šapoka, Odeta Žukauskienė, Dainius Junevičius, Rita Repšienė
Metai: 2018
Žurnale esantys tekstai: