Dainų šventė: tapatybės savastis ir modernybės trajektorijos
Dainų ir šokių šventė nėra prarasto laiko erdvė. XX a. trečiuoju dešimtmečiu Lietuvoje datuojama šventė tapo nacionalinės kultūros prioritetu, moraline telkiančia galia ir modernybės šaltiniu, vienybės demonstracija, kaip ir kitose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje. Politiniai tapatumo ritualai, kaip ir savasties apibrėžtys, susilaukia vis didesnio susidomėjimo ir vertintini kaip laiko išbandymus įveikusi kultūrinė forma bei svarbus tarpdisciplininių tyrimų objektas.
Dainų ir šokių šventes paskatinę nacionaliniai išsivadavimo judėjimai XIX–XX a. sandūroje sietini ir su poreikiu vaduotis iš kolonializmo, kurti tautines valstybes ir kultūras, formuoti nacionalinį identitetą, taip pat ir su chorinio dainavimo, draugijų ir vienijančių renginių propagavimu. Puoselėjant tapatumą XXI a., svarbi tampa naujų sąmoningumo formų sklaida ir tradicijų, kaip neatsiejamos paveldo dalies, kūrybinga tąsa.
Autoriai: Vytautas Rubavičius, Stanislovas Juknevičius, Rein Veidemann, Rita Repšienė, Aida Savicka, Odeta Žukauskienė, Valdis Muktupāvels/Rūta Muktupāvela, Juozas Girnius
Metai: 2015
Žurnale esantys tekstai: